IKIMOKYKLINIS

Žaidžiu, vadinasi gyvenu

2011-09-09

Audronė Brazauskaitė, dailės terapeutė
Dovilė Jankauskienė, psichologė


	Vaikai žaidė ir žais visais laikais. Ar tikrai taip? Nesąmoningai kyla prisiminimai apie kraupius žmonijos istorijos įvykius (karus, koncentracijos stovyklas ir kt.), į kuriuos buvo įtraukti ir vaikai. Yra to meto liudijimų, rodančių, kad vaikai žaidžia ir kuria visada, net tokiose situacijose, kurios vaikui yra nepakeliamai sunkios. Pasirodo, kad tada kūryba ir žaidimas padeda vaikui išlikti, apsisaugoti nuo streso. Pasaulyje gerai žinoma vaikų dailės kolekcija, sudaryta iš Terezino (Čekija) gete 1941–1945 m. gyvenusių vaikų piešinių. Šiame gete veikė meno studija, palikusi mums daugybę liudijimų apie kūrybos galią nepaprastai sunkiomis gyvenimo sąlygomis.

Būtent dailės terapijos pirmtakai pastebėjo, kad vaikų laisvosios meninės raiškos darbai labai skyrėsi nuo tos veiklos, kuri buvo taikoma pagal nurodomąją ugdymo programą. Laisvoji meninė raiška suteikia vaikui pasitikėjimo savo jėgomis ir sužadina didelio pasitenkinimo jausmą. Nevaržomoje aplinkoje vaikas įveikia neužtikrintumą ir pradeda laisvai reikšti savo baimes, poreikius ir fantazijas. Vaikų psichoterapijos pradininkai ir meno terapijos pirmtakai nustatė, kad meninė saviraiška vaikui yra prigimtinis ir natūralus bendravimo bei pažinimo būdas.

S. Freudas, K. G. Jungas, paskui D. Winnicottas pripažino ir pagrindė žaidimo svarbą žmogaus raidos procesui. Johnas Allenas knygoje „Vaiko sielos gamtovaizdis“ plėtoja K. G. Jungo mintį apie spontanišką vaiko žaidimą ir vaizdavimą. K. G. Jungui terapinė sąjunga – tai tokia aplinka, kurioje stiprinamas savasties gydomasis archetipas, kuris vaikui būdingas iš prigimties. Tokioje aplinkoje vaikas savarankiškai ir spontaniškai renkasi tą žaidimų rūšį ir simbolinę veiklą, kuri svarbi jo asmenybės augimui. Minėtoje knygoje rašoma, kad žaisdami „savuosius žaidimus“ vaikai „eina būtent ten, kur jie ir turi eiti, o psichoterapeutui ar auklėtojui reikia tiktai sekti paskui juos šiame kelyje“. Vaikai patys „žino“, kokių meninių priemonių jiems tuo metu reikia, t. y. kokios priemonės padeda augti jų asmenybei. Viena iš dailės terapijos pirmtakių M. Naumburg teigė, kad laisva kūrybinė veikla leidžia žmogui išreikšti savo vidinius psichinius konfliktus vaizdine forma, po truputį suvokiant ir verbalizuojant juos. Šiam procesui pavadinti ji vartojo „perkėlimo“ sąvoką. Kita dailės terapijos pradininkė E. Kramer buvo įsitikinusi, kad vaizduojamoji meninė veikla turi gydomąjį potencialą. Dailės terapijos poveikį ji grindė „sublimacijos“ (pakeitimo) sąvoka – tai ardomųjų, agresyvių autoriaus galių pakeitimas vaizduojamuoju kūriniu. Dailės terapijoje spontaniški žaidimai ir piešimas yra vienintelė bendravimo ir terapijos priemonė, taikoma dirbant su vaikais. Būtent tada, kai verbalinė kalba dar nesusiformavusi ir žodžiais ar sakiniais sunku išreikšti savo išgyvenimus, tam puikiai tinka meninė saviraiška. Saugioje aplinkoje, nevaržomas draudimų ir nuorodų, spontaniškai žaisdamas, piešdamas vaikas gali „kalbėti“ sau ir kitiems apie save patį ir savo pasaulį.

Įsivaizduokime mažylį, sėdintį priešais didelį baltą popieriaus lapą. Kokia begalinė tuščia erdvė! Baugu brūkšnį brėžti, suklysti… O gal išdrįsti ir pamėginti? Štai jau piešiu, kaip smagu! Mano ranka gali judėti ir šen, ir ten, visai kaip automobilis, skristi kaip lėktuvas, šokinėti! Jau! Viskas! Pažaidžiau. Štai taip mašina važiuoja, čia AŠ nupiešiau, visą didelį popieriaus lapą užpildžiau, tai bent! Šalia esantis suaugęs žmogus jautriai saugo sakralų vaiko kūrybos procesą.

Vaikų žaidimai yra „pirmieji universitetai“. Nuo pusantrų iki kokių šešerių metų mažylio žaidimo procese vyksta svarbūs virsmai: nuo jutiminių paviršių tyrinėjimo ir eksperimentavimo judesių iki simbolinio vaizdavimo – judesių, asociacijų su aplinkos įvykiais, savęs vaizdavimo. Pasak J. K. Dubowskio, šis procesas yra nepakartojamos žmogaus sąmonės formavimasis.

Itin svarbi dailės raiškos priemonių įvairovė, nes tai suteikia vaikui neišsenkančių galimybių žaidimui, atradimams, savęs suvokimui. Puiku, jei vaikas dailės per dailės pratybas gali rinktis tuo metu jam reikalingas meninės raiškos priemones, nes nuo to priklauso terapinis ir ugdymo rezultatas. Kiekviena meninės raiškos medžiaga turi skirtingų fizinių savybių: pieštukas – kietas, brėžia ploną liniją; dažai – šlapi, tiršti, gali būti skysti, susiliejantys; molis – sunkus, jam reikia fizinės jėgos ir t. t. Tad kiekviena meninės raiškos medžiaga suteikia skirtingą jutiminį patyrimą, lemia kitokią psichologinę reikšmę ir sužadina skirtingas asociacijas. Dailės terapijoje stebimos proceso, veiksmo, priemonių medžiagiškumo sukeliamos asociacijos, kurios turi emocinį pagrindą. Piešdamas nusmailintais pieštukais vaikas gali jaustis lyg sutramdęs savo jausmus; ir, atvirkščiai, liejant spalvas jausmai trykšta tarsi purslai iš atkimšto butelio. O minkydamas molį, ką nors iš jo lipdydamas vaikas gali geriau suvokti, susisteminti kilusias idėjas, greitai jas keisti ir lipdyti iš naujo. Tokiame procese „veikia“ vaiko kūryba, mąstymas, fizinis veiksmas, visa asmenybė. Visa tai yra kūrybinė savirealizacija. Ji leidžia atsipalaiduoti ir nepaisyti griežtų taisyklių, draudimų, o tai lemia visų savo asmenybės pusių priėmimą.

Vaikui labai svarbu gyventi be vertinimų; „naudinga–kenksminga“, „gerai–blogai“. Mažyliui svarbu išmokti atpažinti savo jausmus: „kaip aš jaučiuosi toje situacijoje ar tame santykyje“, „ko man reikia ir ko aš noriu“. Kas naudinga ir prasminga vienam, kitam gali būti visai nesvarbu. Pavyzdžiui, labai švelniam, atsargiam, neryžtingam vaikui tikrai prasminga ir verta parodyti sveiką agresiją, kad apgintų savo ribas, mokėtų pats apsiginti; labai atsakingam ir darbščiam – kad kartkartėmis smagu ir patinginiauti, o dideliam smarkuoliui – kad reikėtų patylėti ir kantriai palaukti savo eilės. Visus šiuos poreikius vaikas gali išbandyti žaisdamas, piešdamas, vaidindamas ir pan. Žaidžiant ir kuriant vaikui lengviau susidoroti su savo nesėkme. Spontaniškas žaidimas ir kūrybos procesas įtraukia vaiką, įvairūs netikėtumai tam procesui suteikia dinamikos ir sukuria sąlygas plėtotis kūrybinėms idėjoms. Rezultatas yra vaiko patiriamas pasitenkinimo ir malonumo jausmas. Tai atpalaiduoja nuo nesėkmės baimės, nepilnavertiškumo jausmo, agresijos savo ar kitų atžvilgiu. Kūryba leidžia ne tiktai patirti emocijų, bet ir suteikti simbolį savo patirtam jausmui.

Laisvas žaidimas, kūrybinė vaiko veikla turėtų būti pamatinė vaiko teisė. Tai labai svarbu norint ir siekiant, kad vaikas sugebėtų prisitaikyti prie sparčiai kintančio pasaulio, kuriame tradicinis žinių perdavimas atrodo jau pasenęs. Kaip vaikas sugebės įsitraukti į kintantį pasaulį, labai priklausys nuo to, kaip jis sugebėjo žaisti, o žaisdamas naudotis vaizdiniais, vartoti kalbą, taikyti įvairių kultūrų akcentus, skirtingą požiūrį į gyvenimą, patirdamas pasitenkinimą ir malonumą. Toks žaidimas paskui padės vaikui lengvai prisitaikyti ir ateities pokyčiai neatrodys neįveikiami asmeniniai sunkumai, jis nesielgs kaip pasyvus subjektas, o visokeriopai prisidės prie pasaulio kūrimo.